Kultura dhe Ideologjia
Dr. Ali Sheriati
13.05.2007


Pjesa II

Arti - Duke pritur shpėtimtarin

Parathėnie



“ A nuk jam Zoti juaj? Ata thanė: ‘ Po dėshmuam !” (Kur’ani, 7:172). Kjo e formoi marrėveshjen fillestare (ahd) tė njeriut me Zotin. Nėpėrmjet kėsaj njeriu trashėgoi qiejt dhe tokėn, dhe si shpėrblim pėr premtimin e Zotit pėr Shpėtimtarin dhe Ditėn e Fundit, njeriu mori pėrsipėr pėrgjegjėsinė qė tė kujdeset pėr ato qė i janė besuar njerėzimit.

Qenia njerėzore, qė e pėrkujton marrėveshjen, qė e merr pėrsipėr pėrgjegjėsinė, dhe “ qė ka bėrė premtimin”, njihet si “i zotėruar” dhe “i angazhuar” (mute’hid). Sipas Dr. Sheriatit, ky ėshtė ai artisti i vėrtetė, sepse ai apo ajo e ka pėrmbushur zotėrimin qė atė ditė e dhanė, e qė u parashikua nga premtimi i Zotit.

Pikėpamja e tij shėrben pėr zgjimin e atyre qė nuk i kanė pėrfshirė tė gjitha kriteret e artit, qė nuk janė tė vetėdijshėm pėr marrėdhėnien ndėrmjet artit dhe sociologjisė dhe qė mendojnė se shoqėria ėshtė jashtė sferės sė asistimit (ndihmės) tė njė artisti. Sipas kėsaj mėnyre tė tė menduarit, artisti duhet tė jetė i kufizuar nga premtimi i kėtillė dhe duhet tė shėrbejė si mjet pėr shprehjen e tij, sepse vetėm nėpėrmjet kėsaj shprehjeje, njerėzimi e mban atė nė mend dhe e kujton.

Sipas tij, vetėm artistėt janė ata, tė cilėt, si pejgamberėt nė tė kaluarėn, marrin mbi vete mėkatet e tė tjerėve, sepse “artisti i vėrtetė” ėshtė i kujdesshėm, i pėrgjegjshėm dhe ėshtė i angazhuar me veprimtarinė shoqėrore. Vėmendja e tyre i kudėrvihet barrės, tė cilėn ata e mbajnė, dhe artistėt i shndėrron nė njė lloj tė dėrguarit, tė cilėt duhet tė mbesin tė paplotėsuar, ashtu siē ngjau edhe me pejgamberinė, tė cilėn Muhammedi (S) e vulosi.

Gjatė kohės kur ata mbesin tė paplotėsuar, arti i tyre vazhdon tė manifestohet e tė fisnikėrohet, sepse roli kryesor, tė cilin e luan arti ėshtė vetė fisnikėrimi i ēėshtjes. “Ēėshtja” e Sheriatit ėshtė njeriu, njerėzimi, njerėzit (populli) dhe masat. Sipas tij, arti i vėrtetė i ndonjė shoqėrie ėshtė besimi dhe pėrpjekja nė rrugėn e tij.

Islami ėshtė i pėrqėndruar nė Njėjėsinė, ndėrkaq nė art ėshtė i shprehur nėpėrmjet tė “njėjėsisė sė shumėfisht”, “shumėfisht tė njėjėsisė”. A mund ketė simbol mė tė pėrshtatshėm pėr shumėfishin se sa qė ėshtė vetė njerėzimi, i krijuar nė vetė parafytyrimin e Njė Zoti, qė pėrpiqet dhe beson ashtu siē pėrkujtohet edhe nė marrėveshjen me tė cilėn ai njerėzim kufizohet ndaj vetė Zotit.




Me e mėr tė All-llahut, Tė Gjithmėshirshmit, Mėshirplotit!




Tė nderuar miq, zonja dhe zotėrinjė:



Me siguri e dini se arti i cilėsdo formė qoftė, ėshtė njė subjek kompleks qė pėr t’i zėne ngoje kėrkon kualifikime tė duhura dhe se ai qė flet pėr ta, parasėgjithash duhet tė jet artis. Unė dhe ju e dimė se unė nuk mund tė konsiderohem si i atillė. Por, nga ana tjetėr, fljalėt e mia pėr artin nuk tė llojit qė sot zakonisht mund tė dėgjohen. Ato dallohen nga fjalėt qė janė thėnė pėr kėtė subjekt apo tematikė, qė i kan dhėnė njerzit e tė lumenjve tė caktuar.

Nė shoqėrin tonė ka pasur disqa shkenca tė cillat pak e shum kan qėn tė shtypura. Ato janė shtypur nė atė kuptim se nuk kanė pasur pronar tė veēantė. Shkaku i kėsaj qėndron nė atė se nuk kan pasur rregulla dhe kufizime tė qarta. Sidoqoft, fjalėt a mia mbi artin nuk janė flalė tė kėtij llojji. Une nuk jam duke folur si specialist i lėmis sė artit, por flas si njeri qė interesohet pėr njohurit mbi tė.

Fjalėt e mia do t’i shprehin vetėm pikpamjet e mia personale. Pervē aspektit tė posaqėm, ato njėkohėsisht janė edhe aspektit tė pėrgjthshėm dhe u drejtohem vetėm njerzimit. Kjo ėshtė me kundershtim me disa shkencėtarė, qė jan specializuar deri nė masė tė ekskluzivitetit dhe nuk e lejojnė tė tjerėve qė lidhur me kėtė ta shprehin mendimin e tyre. Kjo e vėrtetė ka tė bėj me fizicientėt, me kimistėt dhe me matematicientėt.

Mirėpo arti, i cili u drejtohet tė gjithėve, njėkohėsisht i shtron edhe kėrkesat pėr teknikė dhe shkathtėsi. Madje edhe mė shumė se kėto. Njohja e tij kėrkon edukimin dhe stėrvitje tė dehura. Por, unė kėtu flas si njeri qė ishtė qasur artit tė kohės tė vet. Duke u nisur nga kjo, unė do ta kritikoj edhe do ti shpreh pikpamjet e mia lidhur me artin, qė sot ėshtė e pranishėm nė mjedisuin ton.

Sa pėr filim, ne e shqyrtojm problemin e artit ngase jemi njerėz tė lindjes. Njė pjes e njerėzve tanė i pėrket qytetrimeve tė mėdha tė njerztimit. Parullat qė sot janė pranuar nga aziatėt dhe afrikanėt janė tė llojit:”Ne duhet tė qėndrojmė nė kėmbėt tona”. Ne duhet tė ushqehemi nga pasuritė tona kulturore dhe burimore. Duhet tė dalim nga gjendja e hutisė, nė tė cilėn kemi hyrė nga vlerat dhe modelet e kulturės sė perėndimit”. Kjo ėshtė vetėm pikėnisja fillestare.

Disa janė tė mendimit se mjafton tė kuptojmė faktin se duhet kthyer nga vetvetja dhe nga karakteri ynė. Por jo, kjo ėshtė vetėm njė ikje nga parulla jonė. Ne duhet qė tė gjejmė pėrgjigje nė pytjen: “Ē’ėshtė vetvetja? “. Kujt duhet t’i referohemi kur e kėrkojmė kthimin kah kultura jonė?

Fatkeqėsisht, nė shoqėrinė, fati i sė cilės ėshtė i parapėrcaktuar, stagnues dhe i palėvizshėm, fati i mendimeve ėshtė krejtėsisht i mjerė. Kur propozohet ndonjė ide apo shfaqet ndonjė mendim i ri, atėherė, para se tė kuptohet mirė, tė dėgjohet e tė njihet siē duhet, ai ēdo herė has nė rezistencė. Ai nuk hudhet poshtė vetėm nga shkaku i arsyes apo nga njohuria e fjalėve, por edhe nga shkaqet dhe kuptimet e tjera morale. Nėse dikush pėrpiqet qė t’ia kthejė shpinėn ndonjė problemi, atėherė ai ose ajo do tė fundoset bashkė me tė. Nėse dikush ėshtė kokėfortė dhe me ēdo kusht reziston, atėherė ai bėhet idhull i modės. Pasi qė bėhet i tillė, ai pastaj bėhet vulgar deri nė atė masė sa qė njeriu plotėsisht fillon ta mėshirojė.

Ideja pėr”kthimin (ndaj) vetvetes” ėshtė bėrė e atillė sa qė njerėzit, tė cilėt nė disa vende me vėshtirėsi tė mėdha atė edhe e sugjeronin, tani janė tė gatshėm qė tė shfajėsohen nga faji qė e bėnė. Kthimi (ndaj) vetvetes tani ėshtė barazuar me ringjalljen e bestytnive, me traditat e ngrira, me fanatizmin dhe me traditat e mjera joqytetėruese.
Kthimi (ndaj) vetvetes don tė thotė qė dikush t’i kthehet karakterit tė tij. Kjo e nėnkupton frymėmarrjen shpirtėrore dhe kėrkimin e aspekteve konstruktive, aktive dhe atyre pėrparimtare tė kulturės, e cila nė tė kaluarėn i krijoi shoqėritė, qytetėrimet dhe vendbanimet e ndryshme. Kjo nuk i nėnkupton problemet, tė cilat gjatė kohės dhe nė pajtim me nevojat dhe veprimtaritė janė shuar apo kanė vdekur. Me kėtė nuk pėrfshihet hulumtimi i kuptimeve, i ndjenjave, i emocicnave, i ideve dhe i filozofive, dhe atė prej fillimit tė kohės e deri nė shfaqjen e tyre nėpėr muzeumet moderne.

Nė tė vėrtetė, pėr ne ėshtė mė mirė qė t’i kthehemi vetvetes ashtu siē kėrkon realiteti dhe e vėrteta, si dhe karakterit tonė etnik e kombėtar. Kėtė nuk duhet bėrė nga pikėpamja e racės apo nga dashuria pėr gjakun dhe vendin tonė, por vetėm e vetėm pėr arsye tė marrėdhėnieve tona ndaj njerėzimit. Kthimi (ndaj) karakterit tė tillė, nėnkupton edhe pavarėsimin nga sulmet e vlerave tė huaja. Nė ndėrkohė, njėra nga pėrgjegjėsitė mė imediate dhe mė tė ēiltėra do tė jetė luftimi i bestytnive, i vlerave arkaike dhe i tė gjitha elementeve, qė e verbėrojnė kombin dhe brendinė e tij, dhe e ruajnė atė nga ndėrrimet krijuese dhe modernizuese, si dhe nga ndryshimet e vazhdueshme pėrparimtare. Kthimi kah vetvetja nuk e nėnkupton kthimin kah idetė e vjetra tė harxhuara.

Mirėpo, pėrsėri shtrohet pyetja se cila ėshtė ajo kulturė, tė cilėn ne duhet ta njohim? Cilėn kulturė duhet ngjallur me qėllim qė ta pranojmė frymėzimin qė vjen nga shpirti konstruktiv dhe krijues i saj. Kthimi kah vetvetja ėshtė krejtėsisht nė rregull, por ē’ėshtė vetvetja nė tė vėrtetė? Pėrgjigjja nė kėtė pyetje parashtruar pyetjen se “ A thua duhet apo nuk duhet tė kthehemi kah vetvetja dhe kah kultura jonė”, por tanimė duhet ta njohim vetveten tonė. Kjo don tė thotė se duhet filluar me hulumtimin shkencor. Ne duhet ta kėrkojmė atė. Gjatė zgjedhjes sė burimeve, qofshin ato njerėzore, shkencore apo kulturore, ne duhet ta kėrkojmė pamjen e sotme tė tyre, nė tė cilėn bėn pjesė edhe vetė arti.

Pėrkundėr gjykimit qė ėshtė pasqyruar nė mendjen e gjeneratės sonė tė fjetur, ne aspak nuk mbetėm prapa dhe, sa i pėrket arteve, veprimtarive dhe manifestimeve tona, ne nuk u dobėsuam dhe nuk u varfėruam. Ne duhet ta harrojmė qėndrimin tonė tė shushatur e primitiv nė rastet kur ballafaqohemi me shprehjet e artit pėrparimtar botėror. Nėse e studiojmė artin me tė gjitha dimensionet e tij, mirėpo jo vetėm nėpėrmjet pėrkthimeve tė historisė sė artit apo tė jetės sė artistėve qė mund tė hasen nė enciklopeditė, tė cilat fillojnė me Greqinė, kurse pėrfundojnė me Francėn, por edhe nėse lexojmė atė si historianė tė pavarur, nėse vlerėsojmė tėrė botėn, historinė dhe rrugėt e ndryshme tė saj, vetėm atėherė mund tė themi se ne kemi fituar njohuritė themelore mbi artin. Gjithashtu do cekur se arti modern, i cili karakterizon shekullin e njėzetė dhe nė vete i pėrmban rrezet e ardhmėrisė, ėshtė njė lloj i artit qė nė mėnyrė tė tė re pėrpiqet t’i qaset frymės artistike e cila e paraqet bazėn themelore tė artit oriental. Tani do ta shpjegoj edhe shkakun se pėr ē’arsye ndodh njė gjė e lėtillė.

Nga ana tjetėr, koncepti i artit nuk ėshtė mė pjesė dytėsore e jetės sė tė pasurve dhe tė aristokratėve, siē ishte rasti nė tė kaluarėn. Pėrkundrazi, ai paraqet njė ēėshtje thelbėsore tė njeriut tė sotėm nė botėn, e cila i ka tejkaluar pallatet aristokrate dhe jetėn e rehatshme tė tė pasurve. Ai ėshtė shtrirė nė turmėn e njerėzve dhe ėshtė pėrhapur nė gjirin e masave. Arti i ri nuk ėshtė nėn kontrollin e aristokracisė siē ishte rasti nė tė kaluarėn, por tani ai udhėhiqet nga intelektualiteti tėrheqės, i ndėrgjegjshėm dhe nga ai i ndjenjave. Arti nuk ėshtė mė vetėm kėnaqėsi dhe zbavitje e lehtė qė na afron dhe na sjell rehati. Ai tani u prin filozofėve tė sotėm dhe shkon krahas me idetė bashkėkohore. Njohja e artit ka rėndėsi tė madhe pėr ne, si nga aspekti i pėrhapjes sė tij nė botėn e njeriut, ashtu edhe nga pėrgjegjėsia e madhe dhe serioze qė sot e ka marrė pėrsipėr. Cilėsdo histori, kulturė apo cilitdo vend qė t’i pėrkasim, ne duhet tė jami tė vetėdijshėm se ende jetojmė nė kėtė shekull.

Kthimi (ndaj) vetvetes dhe njohja e saj nuk do tė thotė mbyllje dhe kufizim i vetvetes, sepse vetveten mund ta njohin vetėm ata, tė cilėt njėkohėsisht i njohin edhe tė tjerėt. Kėtu ėshtė me rėndėsi tė ceket edhe njė fjalė e urtė, e cila thotė: Gjuhėn e vet e njeh vetėm ai njeri, i cili domosdo njeh edhe njė gjuhė tė huaj. Kulturėn, fenė, racėn, virtytet dhe historinė e vet e njeh vetėm ai njeri, i cili e njeh edhe historinė, fenė dhe gjuhėn e tjetrit. Prandaj, pėrderisa synimi dhe pėrpjekja jonė ėshtė gjetja e karakterit tonė tė humbur, njėkohėsisht nga ana tjetėr shtrohet edhe nevoja pėr njohjen e perėndimit dhe tė valėve tė reja tė qytetėrimit dhe tė botės bashkėkohore.

Ēdokush e fajėson perėndimin e mjerė pėr shkak tė dobėsive, tė korrupsionit dhe tė absurditetve tė veta. Cili ėshtė ai i huaji, qė ne e imitojmė? Ajo qė shohim sot nuk ėshtė pasojė e imitimit tė perėndimit. Ajo mė tepėr ėshtė pasojė e mosimitimit tė perėndimit qė ėshtė shkaktuar nga mosnjohja e tij. Po tė kishim qenė imitues tė ndėrgjegjshėm tė perėndimit, atėherė mė nuk do t’i takonim lindjes, por nė rastin mė tė keq do tė ishim “diēka perėndimore”, ndėrkaq tani nuk jemi asgjė.

Pikat qė i referohen kėsaj janė sugjerimet e bėra nė pesė ligjėratat e mia qė i dorėzova nė Paris mė 1962. Njėra nga ligjėratat, qė i pėrgatita kishte tė bėjė me temėn “Shpirti i popullit iranian”. Tjetra ishte mbi jetėn e Pejgamberit, “Muhammedi, gratė dhe emrat e tij”. Kjo paraqiste pėrgjigjj ndaj njė konference katolike, qė e kishte vėnė nė rend tė ditės jetėn private tė Pejgamberit. Ligjėrata tjetėr kishte tė bėjė me “Artin si pritje e Shpėtimtarit”. Kjo ligjėratė mė vonė u pėrkthye nė Teheran, por pėr shkaqe tė panjohura, gjysma mbeti kurse gjysma tjetėr u hoq mėnjanė. Prej atėherė, unė kam bėrė revidime themelore nė pikėpamjet e mia mbi artin. Me gjithė ēeshtjet dhe obserivmet qė kanė mbetur ashtu siē kanė qenė, ka edhe disa shembuj qė i pėrkasin konferencės burimore, tė cilat tani i kam ndėrruar.

Ashtu siē sugjeron edhe vetė titulli i temės, unė jam pėrpjekur tė tregoj se arti paraqet njė religjion, njė tė vėrtetė tė shenjtė e tė tejkaluar (transcendente) dhe ėshtė shpėtimtar i njerėzimit. Ai me tė vertetė mban njė pėrgjegjėsi tė madhe, e cila rritet krahas materializmit. Kjo ėshtė nė tėrėsi njė pėrgjegjėsi njerėzore. Mirėpo arti ėshtė shmangur nga besimi i tij e nga religjioni i artit, dhe atė jo nga armiku, sepse armiku nuk shkakton shmangie, por ai armik e ngjall armikun brenda nė tė. Ajo qė e bėn transformimin e religjionit dhe tė mendimit ėshtė njė mik apo njė armik, i cili paraqitet si mik nė shoqėri.

Forma e tė gjitha religjioneve ėshtė modifikuar dhe ėshtė kalbur nga brenda. Shikoni Islamin. Ai filloi tė rritet, tė shkėlqejė, tė fisnikėrohet, tė forcohet e tė bėhet njė shoqėri krenare, atėherė kur Kurejshėt u ngritėn kundėr tij. Mirėpo, gjendja ndryshoi, atėherė kur mantelėn e miqėsisė e veshi armiku, i cili qe nga rradhėt e muslimanėve. Ajo mori njė kahje tjetėr. Andaj mund tė themi se Islami, Hebreizmi dhe Krishterizmi nuk u dobėsuan nga luftėtarėt apo nga konfliktet, qė si pasojė e patėn shmangien e tyre nga rruga e vėrtetė. Por siē thotė Isai, priftinjtė hebraik ishin ata, qė e korruptuan besimin hebreit. Papizmi ishte ai qė shkaktoi divergjencėn e Krishterizmit. Sa i pėrket Islamit, vetė kemi lejuar qė feja ta humbė torruan.

Arti nuk u dobėsua nga Platoni, i cili iu kundėrvu artit dhe poezisė. Atė nuk e dobėsuan as ata qė e shihnin si diēka tė kotė, as ata me ndėrgjegje tė pastėrtė e me mendime tė kthjellta, tė cilėt e dinė tė Vėrtetėn e kėsaj feje dhe i kanė njohur shmangiet nga synimet burimore tė saj. Ndėrgjegjja qė e mbrojti atė fe ishte diē tjetėr, ndėrsa tani ėshtė kthyer nė tjetėr gjė. Ajo u korruptua nga artistėt tanė tė mėdhenj, tė cilėt e zbritėn atė deri nė nivelin vulgar qė ėshtė sot.

Me rrėnimin e saj, feja merr njė kahje tė kundėrt nga kahja burimore, pra me njė fjalė pėson metamorfozė. Ekziston njė grup njerėzish, tė cilėt besojnė se feja vetvetiu pėson metamorfozė, andaj edhe merr tatėpjetėn. Gjithashtu ekziston edhe grupi i intelektualėve gjysėmanalfabetė, qė mendojnė se metamorfoza dhe tatėpjeta e fesė paraqesin vetė fenė- pa shihni se me ēfarė fundėrrinash pėrpiqen qė t’i kundėrvihen fesė!

Kur kthejmė kokėn kah ata, tė cilėt me ndėrgjegjen e tyre kujdesen pėr shpirtin e vėrtetė tė fesė, ne hasim nė mendime revolucionare tė manifestuara nė tė gjitha fetė, tė cilat besojnė nė shpėtimin e fundit- nė ērrėnjosjen revolucionare tė kalbėsisė dhe nė zhdukjen e devijimeve.

Ky shpėtim i premtuar (i ashtuquajturi mesianizėm), nė tė vėrtetė ėshtė njė mendim revolucionar qė del nga vetė shpirti dhe qė i flak mėnjanė tė gjitha shprehitė e gabuara, zakonet dhe gėnjeshtrat e njė kohe, e me lėtė e bėn zbulimin e rrugės sė drejtė e tė vėrtetė. Ai i prin artit dhe fesė drejt shtigjeve tė drejta.

Gjendja e sotme e artit ėshtė e atillė sa qė tė gjitha detyrat me tė liga dhe tė gjitha misionet mė tė dėmshme janė kanė mbetur nė duart e kėsaj bote. Roli i artit duhet tė jetė plotėsisht i kundėrt me kėtė. Nga ana tjetėr, gjithmonė ka ekzistuar shpėrdorimi dhe pėrmbysja e bukurisė sė lartė dhe e sė vėrtetės. Xhelaluddin Rumiu thotė:” Nėse shihni se nė treg ka ndonjė farkėtari tė monedhės, dijeni se aty mė parė ka pasur farkėtari tė arit”. Askush nuk farkon monedhė tė thjeshtė, por farkon monedhė tė artė.

Kjo na shpie gjer te fakti se njeriu ka qenė i mashtruar nėpėrmjet fesė, artit apo nėpėrmjet filozofisė; fakt qė na tregon mėnyrėn e ruajtjes dhe tė ndėrtimit tė qenies njerėzore nėpėrmjet tėrė kėtyre qė u cekėn mė lartė. Ajo qė ėshtė relevante nė mes meje dhe miqve tė mi, tani bėhet njė shkas qė pėrdoret nga armiku, i cili ka mendime tė tjera pėr dallim nga ai i yni. Kjo don tė thotė se a thua vallė kur e vėrteta shtrembėrohet, atėherė ne duhet tė heqim dorė nga ajo? Apo pėrkundrazi, ta luftojmė shpėrdorimin? Armiku ėshtė i armatosur me armėn e kėtillė. Shi pėr kėtė, ne duhet ta ruajmė dhe ta mbrojmėtė vėrtetėn. Nė qoftė se kėtė e lejojmė, armiku do tė ngadhnjejė, kurse ne do tė pėsojmė disfatė.

Historikisht, shpėrdorimi mė i shpeshtė ėshtė bėrė nė emėr tė fesė ndėrsa tani bėhet nė emėr tė artit. Andaj duhet qė njėherė e pėrgjithmonė ta njohim kahjen e vėrtetė tė artit dhe kur ta kemi tė njohur, atėherė t’ua tregojmė tė tjerėve. Kjo ėshtė njė ēėshtje urgjente ngase arti e ka pushtuar tėrė kohėn tonė gjatė kėtij shekulli. Kjo nuk pėrputhet me mėnyrėn e tė menduarit tim. Do tė ishte mė mirė sikur arti ta tejkalonte kėtė shkallė me qėllim qė ta arrinte shkallėn mė superiore.

Pėr tė diskutuar pėr artin duhet qė tė bukurėn ta lėmė mėnjanė. Asgjė nuk ėshtė mė e rėndėsishme e njė kohėsisht edhe mė e dyshimtė sa i pėrket ēėshtjeve artistike, filozofike dhe atyre shkencore, se sa qė ėshtė e vėrteta mbi tė bukurėn. Pėr dallim nga problemi i metafizikės dhe ai i fesė, bukuria nuk mund tė mohohet; madje edhe kur atė e mohojmė, ne pėrsėri jemi nė dilemė. Dilema mbetet edhe atėherė kur tė gjithė njerėzit pėrshkohen nga ajo dhe e njohin atė. Nė qoftė se ka ndonjė mospajtim, nė jetėn e njeriut, nė atė ēka shohim apo ndjejmė nė zemrat tona. Nga ana tjetėr, ne duhet qė ta analizojmė atė thelbėsisht, ngase ajo vetvetiu nuk ėshtė lehtė tė analizohet.

Siē rrėfen edhe historia, njerėzit janė munduar qė ta analizojnė tė bukurėn nga aspekti shkencor dhe nga ai filozofik, si dhe t’i zhvillojnė rregullat she kufizimet pėr tė, dhe kėto pėrpjekje fillojnė prej kohės sė Aristotelit. Mirėpo, tė gjitha kėto pėrpjekje qenė tė kota dhe mbetėn tė parealizueshme. Nė tė vėrtetė, ēdo ide i kishte edhe ithtarėt e saj tė caktuar, fakt ky, qė tregon se argumentet akoma nuk e kanė arritur shkallėn e duhur.

Kėtu nuk kam kohė qė tė flas rreth koncepteve tė ndryshme tė sė bukurės, qė paraqiten si ide tė shkollave tė ndryshme tė tė menduarit. Mirėpo, duhet t’i emėrtoj si shembuj tė nevojshėm pėr kursin e diskutimit tonė tė mėtejmė.

Tė kuptuarit e artit dhe tė bukurės varet shumė nga pėrfshirja e qenies sė njeriut. Nė tė vėrtetė, ēėshtja e artit para sė gjithash varet nga roli i qenies njerėzore dhe nga pėrfshirja e tij.

Pėrpjekjet pėr zhvillimin dhe evolucionin e kulturės janė bėrė gjithnjė e mė tė fuqishme, mirėpo ato kanė mbetur tė paplotėsuara ngase nuk ėshtė bėrė pėrfshirja e qenieve njerėzore tė cilat janė tė detyruara qė tė jetojnė nė kėtė qytetėrim dhe nė kuadėr tė kėsaj kulture. Nevojat e tyre nuk janė tė njohura dhe kjo njohje varet nga njohja e qenies njerėzoree. Parasėgjithash arti ėshtė njė nevojė pėr pėrfshirjen e qėnies njerėzore, sepse zakonisht nuk konsiderohet se nė tėrėsi ėshtė subjektiv apo objektiv. Ata qė besojnė se bukuria pėrbėhet prej sė vėrtetės, e cila vjen nga bashkėveprimi i shpirtit dhe objektit tė jashtėm, artin e shohin si njė qasje objektive, mirėpo pėr shkak tė tė menduarit tonė subjektiv, ne gjėrat i shohim si gjysmė objektive dhe gjysmė subjektive. Kėshtu, ne asgjė nuk mund tė themi pėr artin dhe tė bukurėn nė qoftė se sė pari nuk flasim pėr qenien njerėzore.

Qenia e vėrtetė njerėzore ėshtė nė zhvillimin e sipėr, ndėrkaq njerėzimi ka njė ekzistencė specifike dhe tė veēantė, qė mund tė pėrshkruhen nga historia pesėqindmijė vjeēare.”Zhvillimi” i qenies njerėzore nuk ėshtė gjė e njėjtė me “Shndėrrimin e njerėzimit nė qenie njerėzore”. Bashkė me llojet e tjera tė veēorive, kjo paraqet njė realitet tė vėrtetė.

Nga thellėsitė e botės sė ndjenjave janė dhėnė interpretime tė ndryshme pėr filozofinė moderne si dhe pėr mistikat dhe filozofėt e shumėfishta. Mirėpo, megjithatė se krijesa deri nė njė masė tė caktuar ėshtė edhe pjesė e natyrės, e shoqėrisė dhe e fisit, dhe jeton nėpėrmjet rregullave dhe ligjeve psikologjike dhe materiale, ajo pėr njė ēast ndihet e vetmuar, andaj vetmia dhe dėshira pėr tė qenė e lirė sa vjen e rritet. Nė njė gjendje tė atillė, atė e kaplon ankthi dhe shqetėsimi nga pėrpjekjet qė i bėn pėr ta shuar etjen e kėtillė; nė tė fillon njė evolucion i ngritjes sė pėrjetshme, i cili nėpėrmjet zgjedhjeve dhe orvatjeve e merr trajtėn e vullnetit, tė cilėn e zėvendėson, dhe e tėrė kjo ndodh ngase ai apo ajo e ndjen mungesėn e botės ekzistuse.

Ėshtė e mundur qė tė gjitha idetė e qenies njerėzore tė mos jenė nė rregull, por dituria e nėnkupton pėrpjekjen, mendimin, vrojtimin dhe pėrshtatjen e pikėpamjeve tė atij qė dėshiron tė arrijė diēka. Nuk don tė thotė se ne tani s’duhet tė themi asgjė pėrderisa ta arrijmė “njohuritė e sigurisė” dhe “tė vėrtetėn e sigurisė”, sepse ėshtė e pamundur qė t’i arrijmė tė gjitha, pėrveē nėpėrmjet ringjalljes. Ne duhet tė vazhdojmė tė flasim e tė mendojmė derisa tė arrijmė tak ajo. Ne duhet tė kemi njė mėsues, i cili do tė na bjerė me shuplakė sa herė qė gabojmė nė tė lexuarit e Kur’anit. Kėshtu do tė mėsojmė qė ta lexojmė Kur’anin ashtu siē duhet.

Xhenneti, tė cilėn e njoh apo ma merr mendja se e njoh, ėshtė subjektiv dhe i pėrket qenies njerėzore. Me sa di unė, nė rrėfimin mbi krijimin historia nuk mohohet. Ajo nuk ėshtė thjeshtė vetėm histori natyrale. Xhenneti pothuajse ėashtė njė shprehje filozofiko-simbolike qė ka pėr qėllim ta analizojė njeriun bashkėkohor dhe enigmėn e quajtur njerėzim. Ēka don tė thotė xhennet? Ai don tė thotė xhennet. Mund tė shohim se akoma ka njerėz qė janė nė xhennet. Ata ende nuk janė dėbuar prej aty. Bota e tyre ėshtė e bekuar. Bota ėshtė plot gėzime. Njeriu ndihet i pasur dhe i kėnaqur me jetėn e vet. Ai kėnaqet me mendimin se parlamenti do ta miratojė ligjin, me tė cilin do t’i rritet rroga edhe pėr 10$, dhe me kėtė gjė ai ėshtė nė xhennet. Ai ėshtė i qetė ngase nuk i ka ngrėnė frytet qė ia ka ndaluar Zoti. Ai ėshtė i kėnaqur dhe i lumtur.

Por, cili ėshtė ai fryt i ndaluar? Si Dhjata e Vjetėr, ashtu edhe Kur’ani flasin pėr perceptimin dhe pėr ndėrgjegjen. Unė i njoh disa xhennetlinj qė nė kėtė botė kanė gjetur kėnaqėsi pėr veten dhe qė gėzohen duke parė sezonėn e qumėshtit tė freskėt dhe tė kosit. Ata e ndjejnė ardhjen e pranverės.

Henri Luperi thotė se ekzistojnė dy lloje tė njerėzve. Grupi i parė ėshtė qind pėr qind objektiv, i realtė dhe i urdhėrushėm. Ata nuk kanė as njė fije dhembje tė pashpjeguar; ata janė pėrplot arsye. Por cili lloj i arsyes? Arsyeja qė dominon nė botėn materiale.

Para disa vjetėsh, nė njė restoran i takova disa njerėz tė grupit tė kėtillė. Isha duke lexuar” Le Mond”-in. Nė tė gjendej njė artikull qė analizonte situatėn nė Bolivi. Ata, posa kishin filluar tė pijnė. Pranė meje ishte ulur njė njeri qė hante drekė dhe zgjaste kokėn pėr tė shikuar se ē’shkruante. Unė nuk i kushtoja kujdes. Kur e pashė se ē’po bėnte, atėherė e pyeta se cilėn faqe deshi ta shohė. Faqja e tretė shkruante pėr ekonominė. Aty shkruante pėr ēmimet e automjeteve, tė sendeve tė ndryshme dhe pėr vlerat ditore tė bursės. Me njė fjalė, gjėra tė dobishme pėr tė pasurit.

Kur mė pa se jam duke lexuar artikullin pėr ngjarjet nė Bolivi, ai mė pyeti se prej nga jam. Deshi ta dijė se mos vallė unė isha bolivias. I thashė: “Jo. Unė nuk merrem me politikė, por jam njė student iranas nga Meshhedi”.

Pastaj e pyeta se ē’ėshtė duke bėrė. Ai mė tha se ishte njė student nga Izraeli.” Jetoj nga tė ardhurat mujore qė kapin shumė prej 600 frangave”-tha ai. E pyeta se pėrse i intereson kursi i bursės dhe shtova: “Ēkado qė tė jetė, pėr ne nuk ka dallim sepse kursi i bursės vlen pėr frangat franceze?”

Ai mė tha: “Ti je nga skaji i botės, madje nuk tė intereson as politika, kurse nga ana tjetėr dėshiron tė dish se ē’po ndodh nė Bolivi. Por unė jam njė njeri qė e kaloj muajin me kėto 600 franga, dhe atė nė njė vend ku nė bazė tė bursės lajmėrohen lėkundje tė vlerės sė frangės, tė funtės e tė dollarit. E tėrė kjo ka ndikim nė jetėn time, tė cilėn e kaloj me 600 franga. Unė blej cigare, dhe nėse vlera e frangės bie, atėherė dy frangat do tė vlejnė dy franga e gjysmė e pastaj me kėto blej edhe ushqim. Nė qoftė se vlera ndryshon gjatė tėrė vitit, atėherė kjo do tė ketė ndikim tė madh nė jetėn time. Por ajo qė ti lexon, kurrė nuk ka dikimin”.

Une heshta. Pėr ca qaste shikonim njėri-tjetrin. Shihej qart se ēdo njeri prej nesh, nė syt e tjetrit ishte i marė. Ashtu siq thot edhe Henri Luperi, njeriu ka tri lėnda tė para. Njėra ėshtė arsyeja, tjetra ėshtė pėrceptimi, kurse tjetra ėshtė tė menduarit.

Kėto jane tė gjitha terminollogjitė. Egziston edhe njohuria qė e formon cilėsini e asaj qė e pranoj dhe qė do ta njoh. Nuk mund tė jetė vetėm ajo qė arsyja e thot apo ndjenjat e mia e shohin. Egzistojnė lojė tė ndryshme tė arsyes. Ēdo njeri e vėshtron botėn reth tij nė pajtim me kerakterine arsyetimit tė tij. Kjo vlen edhe kur ai i vėshtron objektet materiale dhe njgjyrat e ndryshme. Me siguri se njgjyra e njėjtė ndryshe do tė pėrshkruhet nga dy lloje tė arsyes. Ne nuk e shohim botėn ashtu siē ėshtė ajo, por po mė me dėshirė e shohim ashtu siē jemi vet. Nė fillozofin e krijimit tė njeriut, kjo nevojė, qė ėshtė njė pjesė thelbėsore e njeriut, shpjegohet me njė thellėsi tė skajshme dhe me stėrhollėsi tė veqant.

Njeriu qė i ka pasur tė gjitha, qė ėshtė i kanaqur dhe qė nuk e ka pėrjetuar vuajtjen, dhe i cili i ka pėrjetuar tė gjata kėnaqėsitė edhe bekimet e veta, i kanė thėnė qė mos t’i haj frytat e ndaluara. Mirėpo, shejtani e mashtroi dhe ai i hėngri ato. Pėr her tė par ai u mejtua. Dihet mirė se cila ishte ajo pema; dihet gjithashtu se, edhe pėrpjekjet e interpretuesve islamė dhe hebreitė pėr vėrtetimin e asaj se a thua valė kjo ėshtė njė pemė apo duaj gruri apo ndoshta diēka tjetėr, qėnė tė kota.

Sipas Kur’anit, pasi qė e hėngrėn frytin, ata erdhi t’i shoh Zoti i vetė. Ai i ftoi, por ata nuk i vajtėn pas. I thanė se turpėrohen nga trupat e tyre lakuriq. Zoti e kuptoi se e kishin ngrėnė frytet e asaj peme. Kjo don tė thot se ata mė par nuk ishin te vetėdijshėm pėr lakuriqėsin, pėr pahijeshin, pėr shėmtin dhe pėr paturpėsinė e tyre. Kjo ishte kėshtu nga se ishin tė lumtur. Pėr kėtė shkak ata gjendeshin nė xhennet. Nė Kur’an dhe nė Dhjatėn e Vjetėr shihet qart dhe mir se ky ishte fryti i perceptimit dhe ndergjegjes. Kur’ani shprehet shumė qart sa i pėrket kėsaj. Nga vet teksti mund tė shihet se nė ēastin kur njeriu e kapėrdiu kėtė fryt tė ndalur, xheneti mori njė pamje tė njė bote tė dhembjeve dhe shumė mė tė vogėl se ē’janė nevojat e qenies njerzore. Ky ishte kuptimi i rėnies dhe zbritjes.

Kopshti i xhennetit gjendet nė tokė dhe kjo ėshtė ajo tokė. Tani mundemi tė shohim se nė ē’mėnyr njerėzit gjithnjė e mė tepėr hanė nga ai fryt ( ndėrgjegjja ), nė kohėn kur e ndjejnė kur jeta e tyre ėshrtė kufizuar. Ata mė shumė vuajnė nga njohuria pėr papėrshtatshmėrin me tė tjerėt. Sa mė pak qė hanė, paqja e tyre dhe kėnaqėsia qė e pėrjetojn gjithnjė e mė tepėr vjen duke u rritur. Nevojat e tyre menjėher pėrmbushen edhe me njė tiketė tė vetme tė llotaris.

Prandaj edhe thonė se nė xhennet, me njė lutje tė vetme, do ti kenė tė gjitha qė i duan. A mund tė ketė diēka mė e thjeshtė se sa qė ėshtė e tėrė kjo? A ka diēka mė tė vertet se kjo?

Po pėrse atėher ėshtė ndaluar fryti , i cili ėshtė ngrėn disa herė e qė vazhdon tė hahet? Sepse ajo e bėn qenien njerzore qė tė heq dorė nga rehatia dhe nga kėnaqėsia, e me kėtė ta ndjejmė mungesėn e gjėrave tė kėsaj bote. Ajo mbyllet mbrenda mureve tė injorancės, me ē’rast i ngushtohet kalimi pėr nė shpirtin e saj dhe i shkaktohen dhembje tė ndryshme. Qenia njerzore vazhdimisht leviz, hulumton, pėrpiqet, ponon dhe kėrkon. Ajo nuk kėnaqet. Tė gjith ata qė hanė nga fryti i kėtill arijnė nė shkallė tjetėr tė ndėrgjegjjes ( vetėdijes ), dhe gjithnjė e mė tepėr kanė nevoja tė tjera, me ē’rast nė mendjan e tyre shfaqet njėfarė rebelimi.
Kėshtu ėshtė ai qė rebelėhet? Ai qė ėshtė i ndėrgjegjshėm. Tė rebelohesh kundėr vullnetit tė Zotit? Ēėshtė vullneti i Zotit? Vullneti i Zotit ėshtė ligji, qė egziston gjat historis. Vullneti i Zotit ėshtė ligji qė mbretėron nė natyrė. Ky ėshtė njė ligj qė egziston nė psikikėn e organizmit tim, qė mė bėn pjes e njerzimit dhe qenie njerzore e kėsaj bote.

Sė kėndejmi, vullneti i zotit qė na tregon se duhet ngrėn nga ai fryt, i paraqet tė katėr kufijtė, tė katėr forcat dhe tė katėr prangat, tė cillat nė kėtė atmosverė neve na mbajn. Kur dikush e arinė gjendjen e pėrceptimit e tė ndėrgjegjjes, atėher ai ēlirohet nga pėrcaktimi i natyrės, tė historis, tė shoqėris dhe tė vetvetes.

Kjo ėshtė ajo tė cilėn Hegeli e quan vullneti absollut, qė ėshtė i liruar nga natyra primitive dhe nga gjendja e kohmotshme, andaj kjo shprehje e Hegelit i pėrket tėrė asaj qė ka tė bėj me misticizmin tonė. Ngjashėm me fjalėt e Hegelit, edhe feja jonė thotė se do tė kthehemi te Zoti. Kjo ėshtė ajo shprehja e fesė sonė, e cila thot: “Unė e Krijova njriu sipas pėrfytyrimit tim” dhe “ Unė atė e bėra mėkėmbės mbi tokė”. Kjo nenkupton se me pėrpjekjen e tij, qenia njerzore lirohet nga kufizimet e natyrės dhe nga ligjet, tė cilėt natyra i ka pėrdorur pėr ta ndėrtuėr atė. Mirėpo, mu nga shkaku qė natyra e ka ndėrtuar, ai nuk mund tė ndahet prej saj. Nė kėtė gjendje tė fundit, qenia njerėzore paraqet vetėm njė kafshė apo bimė. Ajo e ēliron veten nga burgu i historisė sepse, siē thonė edhe historianėt, ēdo njeri ėshtė rezultat i historisė sė tij.

Ai ēlirohet nga burgu, nga ligjet dhe nga traditat shoqėrore. Tė gjitha qeniet njerėzore janė prodhime tė rrethanave shoqėrore tė tyre, tė ligjeve e tė marrėdhėnieve shoqėrore, pėrveē atyre qė e arrijnė ndėrgjegjen absolute, e qė janė tė ēliruar nga burgu i tyre material i kėsaj bote. Sipas kėsaj, ata janė tė liruar nga xhenneti i tyre. Kjo qenie njerėzore e ēliruar e arrin gjendjen e ndėrgjegjėsisė e tė diturisė, dhe atė nė atė masė sa qė e ēliron edhe vetveten. Shohim se kjo ėshtė mėnyra nėpėrmjet sė cilės ne vazhdojmė ta ēlirojmė vetveten nga ligjet shoqėrore, e me anėn e kėsaj edhe nga dominimi shoqėror.

Qenia njerėzore e kohės sė sotme e ndėrron dhe e ndėrton shoqėrinė e vet, kurse qeniet njerėzore tė kohėve tė shkuara ndėrtoheshin ashtu siē kėrkonin fiset apo shoqėritė e tyre. Askush qė ka qenė pjesė e njė fisi, kurrė nuk ka arritur shkallėn e atillė tė ndėrgjegjes qė tė mund tė jetė nė gjendje t’i ndryshojė traditat e tij shoqėrore, ta ndryshojė fenė e tij apo t’i ndryshojė marrėdhėniet shoqėrore dhe jetėn e tij. Ai nuk ndjen, sepse pėr tė nuk ka “unė”.

Qenia njerėzore qė ėshtė burg pėr vetveten tregon se tė gjitha shtytjet, tėrheqėsitė dhe tendencat, tė cilat natyra i ka krijuar me qėllim qė ai ta vazhdojė jetėn e vet, e kanė kufizuar vullnetin e tij nė kurthin e kėtyre kėrkesave fizike. Ajo i shporr tė gjitha kėto dhe pastaj e arrin ndėrgjegjen absolute si dhe vullnetin pėr tė zgjedhur dhe pėr t’iu afruar Zotit. Ajo i afrohet pėrfytyrimit tė Zotit, sipas tė cilit edhe ėshtė krijuar.

Qenia njerėzore ėshtė ajo, e cila synon nivelin e tillė tė ndėrgjegjes, qė ēlirohet e ndahet, e me kėtė bėhet e vetmuar. Kjo ėshtė ajo vetmi sipas sė cilės bota duket tė jetė e vogėl. Vetmia e kėtillė shkakton ndjenjėn e mallėngjimit pėr nevojat e paplotėsuara tė qenieve njerėzore qė nuk janė tė kėnaqura nga vlerat e tokės dhe nga bekimet e natyrės.

Qenia njerėzore kurrė nuk i qaset zbehtėsisė ngase nuk dėshiron ta bėjė kėtė. Zbehtėsia e nėnkupton vdekjen. Ajo i nėnkupton barishtat. Qenia njerėzore do tė duhej tė dėshirojė qė nevojat inferiore t’i zėvendėsojė me nevoja superiore dhe tė shpresojė qė tė ndjehet i madh dhe me dhembje mė tė larta. Cili ishte ai qė ka turbullira (shqetėsime) dhe etje tė shumta? Natyrisht se nuk ėshtė ai qė pak a shumė ka pėrparuar. Ēėshtja nuk qėndron kėtu. Ky ėshtė ai, nevojat e tė cilit janė tė shumta dhe tė dorės sė parė. Qenia njerėzore e kėtillė ėshtė mė e lashta dhe mė e rėndėsishmja.

Nė Konferencėn mbi antropologjinė mbajtur nė Belgjikė, tė gjithė u pajtuan njerėzit qė shekullin e njėzetė ta emėrtojnė me emrin “Shekulli i shqetėsimit”. Pėrse? Sepse kėtu ekzistojnė tė gjitha ngjarjet dhe konsideratat e ndryshme tė lėmive tė veēanta qė i kam pėrmendur, andaj ėshtė i pamohushėm fakti se qenia njerėzore e kohės sė sotme ėshtė shumė mė e ndėrgjegjshme dhe ka shumė mė tepėr njohuri se sa qė ka pasur ajo nė tė kaluarėn.

Sipas fjalėve tė Dirkemit, “uni” ėshtė lajmėruar te njeriu bashkėkohor, qė don tė thotė se individi ėshtė zhvilluar, kurse njeriu i sė kaluarės ishte njė gjallesė e gatuar nga vetė natyra. Nėpėr venat e tij rrjedhte lėngu i jetės e i natyrės dhe ai ushqehej me tė. Ai ushqehej me kuptimin e atij lėngu, rritej me tė, dhe nga ai gjente paqe e qetėsi. Por ē’tė thuhet pėr qenien njerėzore tė vetmuar tė kohės sė sotme? Po pėrse tė vetmuar? Jeta me tė tjerėt? A ėshtė kjo nevoj e vetme, tė cilėn qenia njerzorė e ka? Cila nevojė? Nevoja qė paraqitet te individi kur kupton se ē’duhet qė ai apo ajo tė jetė e nga ana tjetėr nuk ėshtė. Kjo nevoj vazhdimisht ėshtė nė ritje e sipėr. Ajo e arin shkallėn mė tė lartė tė njohurisė, tė ndėrgjegjjes e tė vetėdijes botėrore, dhe me kėtė nevoja pavarsohet nga vetė natyra. Nė kohėn kur ai e kupton se natyra ėshtė njė shtėpi, tė cillen e ndan sė bashku me mbretėrin e shtazėve e tė bimėve, ai e di se ēka i mungon.

Ai ka nevojė qė bota ta kuptojė. Se mė e vetmuar qė bėhet qenia njerzore, aq mė tepėr e ndjen tjetėrsimin e saj. Sipas Kamus, qenia njerzore ėshtė e tjetėrsuar nga ēdo gjė. Ky njeri i tjetėrsuar ndjen afrim dhe familjarizėm mė tė madh se kurdoher mė parė dhe ka shumė nevojė pėr familiarizėm, sidomos atėherė kur bota dhe familja e tij kur tjetėrsohen ndaj tij si kurrė mė parė. Ai ndjen me tėrė qenien qė e ka se nė thellėsit e mendimeve tė tij, tė gjitha kufizmet do tė marrin fund, atėherė kur ndjenjat e tij do tė zbulojnė vazhdimėsinė e kėsaj bote.

Ekzistenca e pranon vdekjen. Mirėpo, ndjenjat e tij do tė vazhdojnė tė mbesin. Atė qė ekziston, ai e mat me nevojat shpirtėrore e tė mbinatyrshme tė tij. Ai vėren se nuk fiton aq sa duhet dhe prandaj ndihet i tjetėrsuar.

Kjo ēėshtje e tjetėrsimit nuk ėshtė vetėm problem metafizik. Tjetėrsimi pėr tė cilin flasin Sartri, Kamy dhe Hajdegeri paraqet diqka qė aritėn e bėn tė ekzistojė.

Shkenca paraqet pėrpjekjen e njeriut pėr ta njohur atė qė ekziston. Teknika dhe industria pėrkufizohen si kuptim i pėrpjekjes mendore tė qenieve njerėzore pėr tė pėrfituar sa mė tepėr nga ajo qė ata e kanė. Mirėpo, arti e pėrmban pėrpjekjen e qenieve njerėzore pėr pėrfitimin e atyre gjėrave qė do tė duhej tė jenė, por qė nė fakt nuk ekzistojnė. Prandaj qenia njerėzore qė ndjehet e vetmuar dėshiron qė nėpėrmjet artit tė vendosė marrėdhėnie me botėn dhe qiellin apo me objektet nga tė cilat ėshtė e tjetėrsuar, sepse ato nuk janė tė llojit tė njėjtė siē ėshtė ajo. Ajo dėshiron qė ato t’i ngjyrosė me familiarizėm dhe me mirėkuptim.

Kėshtu pra, njėra nga gjėrat, tė cilat i bėn arti ėshtė edhe ndihma nė zvogėlimin e ndjenjės sė tjetėrsimit tė qenies njerėzore tė ndėrgjegjshme, e cila ka shpėtuar dhe e ka tjetėrsuar vetveten e saj. Nė ē’mėnyrė? Ai e lejon atė qė t’i zbukurojė muret e burgut tė tij me pėrfytyrimet e shtėpisė nė tė cilėn ai dėshiron tė jetė, por qė nga ana tjetėr nuk ėshtė. Kėto objekte, ky qiell, kėto yje dhe male, atė aspak nuk e kuptojnė. Ai ka mbetur i vetmuar nė mėsimin e kėtyre gjėrave. Tė gjitha kėtyre sendeve arti u jep ndjenja.

Si shembull i pėrkryer ėshtė edhe poezia jonė. Atė qė pjesa dėrrmuese e poezisė sonė ėshtė duke e bėrė, ėshtė pajtimi i poetit tė vetmuar me masėn. Njeriu i vetmuar kuptohet nėpėrmjet qiriun nė njė njohės tė ndjenjės sė urrejtjes sė poetit. Arti nuk e sheh lindjen e diellit si njė revolucion nė qiell e mbi tokė, por ai e sheh atė nė mėnyrėn e paraqitjes sė papritur tė diellit nė qiellin e kaltėrtė. Kjo nuk i kėnaq nevojat e tij, por paraqet njė lloj porosie qė vjen nga ana e njė miku. Gjatė kėtij mashtrimi artistik, pastrohen edhe ndjenjat e tij tė tjetėrsimit dhe tė ndarjes sė objekteve nga natyra vetė. Arti gjethashtu bėn edhe diē tjetėr. Ai i lejon artistit qė tė bėjė e tė krijojė diēka qė nė botė nuk ekziston, ndėrsa nga ana tjetėr, do tė”duhej qė ashtu tė jetė”.

Arti i sė kaluarės pėrqėndrohej nė nivelin e imitimit tė natyrės. Platoni ka thėnė:” Arti ėshtė imitim i natyrės”. Nė qoftė se arti paraqet imitim tė natyrės, atėherė fjalėt e Platonit do tė ishin tejet tė qarta. Arti ėshtė njė lojė. Ai ėshtė mashtrues dhe i rrejshėm. Njeriu, i cili i ka asgjėsuar vlerat e realitetit ėshtė i detyruar qė ato t’i simulojė. A mundet dikush qė ta simulojė ujin? Nė qoftė se ka ujė, atėherė pėrse ai tė imitohet? Ndoshta Platoni ka tė drejtė kur mendon se arti ėshtė vetėm njė lojė dhe njė gjė e kotė, por unė kėtė e kuptoj krejtėsisht ndryshe.

Arti paraqet njė imitim tė saktė tė asaj qė gjendet pėrtej sė prekshmes dhe pėrtej natyrės, vetėm e vetėm me qėllim tė zbukurimit tė natyrės nė pėrfytyrimet e saj, ose nga ana tjetėr pėr tė bėrė diēka, me qėllim qė qenia njerėzore tė paraqesė nė natyrė atė qė nuk mund ta gjejė. Arti i shėrben atij pėr t’i plotėsuar ndjenjat dhe nevojat e ndryshme, pėr ta pėrmbushur vetminė qė ai e ka, dhe para sė gjithash, pėr tejkalimin e nevojave materiale.

Pėr kėtė shkak, Zoti ia ka besuar njeriut artin. Ai atė ia ofroi tokės, qiellit, maleve dhe oqeaneve, por asnjė prej tyre nuk e pranoi. Kjo nuk do tė thotė se ato janė pyetur nė kėtė mėnyrė: “O male, o qiell a e doni artin?” Dhe ata thanė:” Jo”. Kėshtu qė atė pastaj e zgjodhi njeriu. Kjo do tė thotė se malet dhe oqeanet nuk kanė kreativitet, nuk janė tė ndėrgjegjshėm dhe nuk ndjejnė nevojė pėr gjėrat, tė cilat tani mė ekzistojnė. Ato nuk janė nė gjendje tė ndjejnė. Ato nuk kanė nevojė pėr lėndime e shqetėsime, e as qė mund tė krijojnė. Qenia njerėzore ishte ajo qė atė e zgjodhi. Por ēka?

Ajo u pėrcaktua pėr mundėsinė, tė cilėn mendonte se e ka; tė zgjedhė e tė krijojė. Ky ėshtė shkaku pėr tė cilin thashė se arti ėshtė shprehje e fuqisė krijuese tė qenies njerėzore. Duke vazhduar dhe duke zbukuruar atė, ai vazhdon qė edhe vetė tė ekzistojė. Ekzistimi ėshtė synim i prerė i ēdo gjėje; si ai i natyrės dhe i jetės sė shoqėrisė, po ashtu edhe ai organik dhe i kufizimeve tona njerėzore.

Arti ėshtė shprehje e krijimtarisė sė qenies njerėzore dhe, nėpėrmjet vazhdimėsisė sė kėtij ekzistimi, shndėrrohet nė njė shprehje tė krijimtarisė sė Zotit, dhe ka pėr qėllim ta krijojė atė qė ai e dėshiron, por qė nuk mund ta gjejė. Prandaj, siē thotė Hegeli:” Arti ka kaluar prej materiales dhe objektives drejt asaj qė ėshtė intelektuale dhe subjektive”.

Sa i pėrket subjektives, unė nuk e nėnkuptoj idealizmin borgjez qė dikush e mendon dhe me tė cilin dėshiron qė tė na dėnojė tė gjithė neve. Unė nuk kam asgjė tė pėrbashkėt me filozofinė e kėtillė. Nė fillim, qenia njerėzore ishte njė shpirt absolut dhe i pandėrgjegjshėm, qė depėrtoi nė organizmat e natyrės. Pastaj, procesi evolutiv i atij shpirti e arriti nivelin e qenies njerėzore. Qenia njerėzore ėshtė duke u bėrė e ndėrgjegjshme. Sa mė e ndėrgjegjshme qė po bėhet, aq mė tepėr ėshtė nė gjendje pėr ta kuptuar abstrakten, tė cilėn e pėrfaqėson. Sipas meje, arti sjell ndėrgjegje nė shpirtin e pandėrgjegjshėm tė qenies njerėzore, ngase duke na bėrė tė vetėdijshėm pėr ndjenjėn e abstraksionit, arti na lejon qė ta njohim Zotin.

Nė qoftė se e shohim literaturėn e shumtė, poezinė e Manuēehrit, tė Rudakit, tė Farruhit, dėshirat e tyre, jetėn e tyre, idealet dhe nevojat e tyre, do tė vėrejmė se tė gjitha ato janė objektive, materiale she konkrete. Pėrse i merr malli ata? Ata i merr malli pėr atė qė ėshtė, por tė cilėn ata nuk e kanė, kurse Rumin e merr malli pėr atė qė nuk ekziston.


Ajo nuk ekziston, ne e kemi gjetur atė.
Ky mosekzistim ėshtė malli im.



Arti po e kėrkon “atė”, kurse industria ėshtė duke e kėrkuar ”kėtė”. Industria pėrpiqet ta gjejė atė qė gjendet nė natyrė e qė ėshtė e paarritshme pėr njeriun, e pastaj atė ta arrijė. Siē thamė mė parė, njeriu e kėrkon atė qė nuk ėshtė.

Sa mė shumė qė dikush pėrpiqet, sa mė shumė qė krijon e sa mė shumė qė shtjellon, aq mė tepėr do tė ndjejė se ėshtė duke u ndarė. Parimi i kėtillė paraqet shtytje pėr evolucionin e njeriut.

Poezitė e dashurisė tė Manuēehrit janė tė njė niveli objektiv dhe nė vete nuk pėrmbajnė as njė fije tė ndjenjave njerėzore. Ato janė xhenneti vetė. Ndėrkaq, kur arrijmė te Sadiu (Saadi), e mė pastaj edhe te Hafizi dhe Rumiu, atje nė njė abstraksion tė madh shtrihet shfaqja e ndjenjave dhe e shprehjeve shpirtėrore. Bota ėshtė e burgosur dhe si pėr ēudi, ajo nuk gjendet atje. Askush nuk mundet ta identifikojė objektivizmin dhe materializmin. Kur dikush e shfaq dėshirėn pėr t’iu drejtuar kėtij objekti, atėherė ai edhe e ndjen atė. Ai qartė mund tė shohė se ėshtė duke u shndėrruar nė njė farė lloji tė ndėrgjegjes. Ai plotėsisht i pėrngjan pėrfytyrimit tė dashurisė dhe frymės sė ndjenjave. Ndonjėherė nuk shfaqet. Ndonjėherė as qė mundemi ta paramendojmė.

Si ta quaj Atė kur unė as qė e njoh?

Megjithėse e ka arritur nivelin e abstraksionit e tė tracendencės, kjo nuk ka tė boj me dashurin qiellore. Pėrderisa kufizimet i pėrkasin sverės sė objektivitetit, mund tė ndodhe qė kjo te dikush tė shfaqet edhe huti. Ndryshimet reth mendimit se ē’ėshtė vera dhe se prej ēka fitohet, janė plotsisht tė panevojshme. Ēėshtja qėndron nė aritjen e absatraksionit. Abstaksioni nuk njeh kufizime, andaj nė ndjenjat e njeriut pėrkatės nuk egzistojnė kategori dhe kufizime tė kėtilla. Pėrderisa t’i pėrdor fjalėt e veta, ai gjithmon do tė mbetet Manuēeri. Vera ėshtė ajo tė cilėn e ka pranuar nga i dashuri i tij. Nė kohėn kur plaket edhe bėhet religjioz, bėhet e qartė se vera dhe i dashuri i tij i pėrkasin njė lloji tjetėr. Gjatė kėtij shtjellimi tė ndjenjave, ai i afrohet abstraksionit. Argumentet e kėtilla janė shumė me vend gjatė studimit tė jetės dhe veprave tė Manuēehrit dhe Farruhit.

Ndjenjat abstrakte arijnė deri nė thėnien e kėtillė:

Si mund ta thėras Atė kur as qė e njoh?
Pėrse tė them se nuk jam, kur jam i dashuruar nė Tė.


Nė thellėsitė e individit dhe larg nga natyra e ndryshme tė objektivave materiale, vėrejmė se kjo poezi shėndėrrohet nė njė poezi tė re - nė poezi bashkėkohore.

Dr. Muhtariu, njė mik i imi, kishte pėrkthyer njė libėr dhe ma dha qė ta lexojė. Kjo novelė e re kishte tė bėjė me pėrshkrimin e objekteve. Tė gjitha fjalėt qė mund tė haseshin nė kėtė novelė kishin tė bėjnė me autobusėt, me blerjen e biletave, me veturat e me britmat e borive tė tyre. Tė gjitha ato e pėrshkruanin jetėn mesatare tė pėrditshme. Fitohej pėrshtypja sikur arti dhe letėrsia kanė ikur nga thelbi i brendshėm i qenies njerėzore. Ai ishte objektivizuar dhe materializuar. Por, pėrkundrazi, nga ana tjetėr nė novelė thuhej se asnjėri nga objektet e jashtme nuk janė ato pėr tė cilat jam duke folur. Pema pėr tė cilėn jam duke folur nuk ėshtė ajo pemė qė rritet nėpėr kopshte. Kjo ėshtė njė pemė, parafytyrimi i sė cilės ėshtė nė zemrėn time. Unė e pėrshkrova atė. Njeriu pėr tė cilin jam duke folur dallohet nga njerėzit pėr tė cilėt shkruajnė biografėt dhe doktorėt e shumtė. Ai ėshtė njeriu qė ndodhet nė mendjen time. Prandaj unė atė e shoh me tjetėr sy dhe ai pėr mua ka domethėnie tjetėr. Pėrkundėr asaj qė e ka thėnė Aristoteli, arti ēdo herė ėshtė pėrpjekur qė tė ēlirohet nga ajo qė ka qenė objektive, konkrete dhe subjektive nė shkencėn e mbėshtetur nė humanizmin e Greqisė sė lashtė, nė bukurinė e realitetit, nė bukurinė e maleve e tė luginave dhe, para sė gjithash, nė bukurinė e trupit tė njeriut. Ai pėrpiqet qė ta lirojė njeriun nga tė gjitha kėto.

Mirėpo gjatė historisė, sa herė qė arti ėshtė shprehur lirisht dhe nuk ka qenė pasqyrim i nevojave filozofike, ai ėshtė pėrpjekur qė tė ēlirohet nga prangat e veta. Tė gjitha lėvizjet artistike tė themeluara nga vetė artistėt, si ato me ndjenja tė mbinatyrshme ashtu edhe tė tjerat, janė pėrpjekur qė artit tė mos ia japin vetėm kuptimin e pikturės dhe tė pėrshkrimit tė realitetit apo pėrkufizimin e njeriut si njė model ekzistues, por atė e kanė njohur dhe e kanė pėrdorur si njė sfidė tė pashmangshme, si njė hyjni, si njė vijim tė krijimtarisė dhe si njė shtjellim tė ndjenjave tė sė vėrtetės thelbėsore tė qenies njerėzore.

Pjesa dėrrmuese e materialeve artistike i pėrkasin skulpturės. Pikturimi mė sė shumti i afrohet pėrsosmėrisė. Pėrse ėshtė mė i pėrsosur? Sepse ka njė dimension mė pak. Ai ėshtė dydimensional. Pasi qė nė natyrėn e saj ka njė dimension mė pak, ajo ka njė potencial mė tepėr pėr t’iu qasur subjektivitetit. Pėr kėtė shkak, nė artin e sotėm kemi njerėz tė mėdhenj, siē ėshtė pėr shembull Pikasoja. Mirėpo, nė skulpturė nuk ka qenė e mundur tė zhvillohen gjeni tė kėtillė, sepse ata janė kufizuar nė format tredimensionale.

Megjithatė qė vallėzimi ėshtė njė art fizik dhe klasik, ai njėkohėsisht pėrpiqet qė tė mishėrohet dhe tė jetė nė pajtim tė plotė me frymėn, me ndjenjat dhe me pėrceptimin. Prandaj ai mundet tė jetė edhe shprehje e ndjenjave tė brendshme individuale e njėkohėsisht ta paraqesė edhe abstraksionizmin. Muzika ka vetėm njė dimension, dhe ky dimension ėshtė koha. Poezia paraqet abstraksion absolut. Pėr kėtė shkak jemi nė gjendje qė me anėn e poezisė t’i shprehim konceptet e ndryshme nė formėn e tyre mė tė lartė, kurse kėtė nė lėmitė tjera nuk mund ta bėjmė aq lehtė dhe pa vėshtirėsi.

Skulptura e sotme, qė ėshtė njėra nga shprehjet mė materiale tė artit tė ri e tė vjetėr, tani mė nuk pėrpiqet tė na shtyjė qė ta bėjmė skulpturėn e kampionit, apo ta konceptualizojmė pikturėn e burrit apo tė gruas. Artisti mė nuk pėrdor gurė qė ta skalitė trupin. Me pikturimin e tij piktori mė nuk krijon fytyra. Tani ata flasin me gurin dhe me pikturėn. Sot mund tė shohim se jemi nė gjendje tė krijojmė skulptura dhe piktura mė tė bukura se disa prej veprave tė artistėve tė mėparshėm.

Artisti sot nuk dėshiron qė ta pikturojė hundėn si njė hundė reale. Sa vlen hunda e tij kur ai dėshiron tė imitojė njė hundė tjetėr? Ai e krijon njė qenie njerėzore ashtu siē e krijon Pikasoja, me sy nė mes tė ballit. Ē’mundohet tė thotė me kėtė? Ai dėshiron tė flasė. Artisti nuk don ta shprehė atė qė ėshtė. Ai don tė thotė se qenia njerėzore e sotme ėshtė bėrė njėdimensionale. Pikasoja nuk i pikturoi pikturat e luftės e tė paqes. Pėrkundrazi, ai e tregoi filozofinė dhe kuptimin e luftės e tė paqes. Unė i pėrdor fjalėt e luftės e tė paqes pėr t’i shprehur problemet e njeriut, kurse ai atė e thotė mė brushė, dhe atė pa na e dhėnė pėrfytyrimin pėr to.

Zhorzh Sorati, piktori i madh impresionist, i cili lirisht mund tė quhet edhe si themelues i impresionizmit, thotė: “ Unė mund ta pikturoj kalin. Por ky nuk do tė jetė ai kali i livadhit. Ky ėshtė njė kuptim dhe njė koncept i kalit i shprehur dhe i mishėruar nė figurėn e kalit”. Pastaj vazhdon: “ Njerėzit e ujdhesės, qė i kam pikturuar, janė njerėz qė lakoren e trupit tė tyre e kanė tė komponuar nga disa pika, tė cilat nuk paraqesin asgjė tjetėr, pėrveē pėrfytyrimeve subjektive. Asnjėrėn prej kėtyre formave ne nuk e marrim si pajtueshmėri me natyrėn. Kėtė e marrin si shaka. Natyrisht , ėshtė shumė mė e lehtė qė tė qeshemi me krijimet e reja, sepse askujt nuk i nevojitet ndonjė dituri e posaēme apo ndonjė arsye e plot pėr t’i hedhur poshtė ato. Mjafton tė thuhet: ‘ Unė kėtė nuk e kuptoj. Nė kėtė mėnyrė, ai do tė jetė i pavlefshėm e jo unė.’’

Artistėt qė pikturojn nė kėtė stil, ku lakoret e trupave pėrbėhen nga njė numėr i pafundshėm i pikave dhe nuk paraqesin asgjė tjetėr, pėrveē formave subjektive, ngjyrat dhe pikturat e tyre i kanė shumė mė tė qarta se sa i kanė Moneu, Pikasoja apo inpresionisėt e tjerė. Jeta e shprehur nė pikturė nuk i pėrket askujt. Shpirti, brendia dhe fryma janė diēka e huaj pėr tė. Aty nuk ka lėvizje. Pamja konfuze e piktures impresioniste tė vashura nga dielli, nuk paraqet njė pjesė tė tokės mbi tė cilėn ėshtė lėshuar dielli i mėndafshtė.

Ai ėshtė i shqetėsuar me atė se nė ē’mėnyrė e sheh diellin apo nga ajo se cili lloj i diellit i nevojitet. Ai e krijon atė ashtu siē e krijojnė diellin Hakani dhe poetėt tjerė. Nė pikturat e kėtilla mund tė hasen disa kafshė dhe disa drunj tė pazakonshėm, tė cilėt zoologu i famshėm Furie as qe e ka mundur t’i paramendojė. Tė kuptuarit e krijimit tė qenies prej mos qenijes ėshtė pėrgjegjsi e Zotit dhe nėnkupton shprehjen hujnore tė artit. Njerėzit, tė cilėt Gogeni i ka lidhur sė bashku, janė tė kufizuar nga diqka, tė cilėn Gogeni e ka krijuar.

Mund tė shihet njė det qė duket sikur tė ketė vėrshuar nga gryka e vullkanit, njė qiell qė nuk e ka parė syri i njeriut. Atje ishin njerėzit e egėr, tė tjetėrsuar, qeniet mosekzistuese me fytyra tė ēuditshme. Ai don tė flasė pėr kėtė qenie njerzore. Ai e kėrkon atė. Kjo ėshtė ajo, tė cilėn Rumia e kėrkon. Ai e krijon qenie mosekzistuese me figura tė ēuditshme. Ai don tė flasė pėr kėtė qenie njerzore. Ai e kėrkon atė. Kjo ėshtė ajo qenie njerėzore, tė cilėn Runiu e kėrkon. Ai e krijon mosekzistuesen, qenien njerėzore, tė cilėn tė gjithė njerėzit e kėrkojnė. Dikush e arrin djellin nėpėrmjet misticizmit, pėrderisa tjetri e arrin atė nėpėrmjet pikturimit. Kjo qenie njerėzore me shikimin e saj tė ēuditshėm, nė syt e saj tė pafajshėm e ka fshehur misterin e pafund.

Ēdonjėra nėnkupton diēka qė shprehet nėpėrmjet vellove imagjinare tė flakave ngjyrė vjolce e ngjyrė trandafili. Secila na rėfen pėr kuptimin. Ky ėshtė njė tregim pa vello dhe me skenė tė ēuditshme, nė tė cilin kafshėt dhe lulet e egra rriten dhe lulėzojnė nėn rrezet e zjarrta tė diellit. Cilat lule rriten dhe lulėzojnė nė zjarr? Madje, duar e artistit janė nė gjendje qė edhe gurin dhe shkėmbin ta shndėrojnė e t’i japin kuptim, ndjenjė, pasqyrim dhe abstraksion.

Hajdegeri e sheh qenien njerzore nė thelbin e asaj tė vėrtetė, tė cilėn shkenca ēdo herė e ka mospėrfilluar. Shkenca nuk e lejon atė qė ta vrojtojė natyrėn dhe ta hulumtojė. Ajo edhe mė tutje ashtu vepron. Disa e fajėsojnė shkencėn, shkėncėn e cila tjetėrson njeriun nga vetvetja sepse nuk e lejon shpirtin e njeriut qė tė ēlirohet nga kufizimet nė tė cilėn e mbajn ligjet e nayrės. Gjėja e vetme, pėr tė cilėn pajtohen shkenca dhe industria , ėshtė natyra. Ato e kanė lėnė njeriun tė vetmuar .

Sartri e ndjen zgjerimin e vetmisė dhe botėn e konsideron si mungesė tė ēdo gjėje. Ai thotė se qenia njerzore duhet ta ndėrtojė vetvetėn me ndihmėn e tė menduarit dhe tė vullnetit tė saj. Mjerimin dhe tjetėrsimin e njeriut Kamy e gjen nė kėtė botė. Nė kėtė botė gjendet edhe altari pėr tė cilin flet Lykresi.

Pėr kė? Pėr njeriun qė e ka arritur vetminė dhe tjetėrsimin. Ky ėshtė mjerimi, tjetėrsimi. Ai e arrin shkallėn e absurditetit dhe jeta i bėhet e pakuptimtė. Kush? Qenia njerėzore. Cila qenie njerėzore? Ajo qė tani i bashkangjitet borgjezisė tė shekullit XVII, XVIII dhe XIX, e cila pėr vete donte tė ndėrtoj fillozofinė e xhennetit qė do tė mund ta zėvendėsonte fenė. Borgjezia e ka harruar atė se njeriu ishte ngritur kundėr mėkatit me miliona vjet mė parė, dhe ishte drejtuar kah xhenneti, tė cilėn Zoti ia kishte pėrgatitur atij.

Si ėshtė e mundur qė njeriu, i cili ka arritur kėtė ndėrgjegje tė tejkaluar, tė qėndrojė i patundur dhe tė jetė i kėnaqur me xhennetin e kėtillė tė borgjesis qė ajo ia ofron atij nė jetė, nė kohė dhe nė kėtė tokė? Qenia njerzore revoltohet. Revolta, tė cilėn ne e shohim ėshtė revolte e njeriut tė rehatshėm. Kjo ėshtė mu ajo revoltė, tė cilėn ai e ka bėrė xhennet.

Sot, njeriu bėhet i ndėrgjegjshėm dhe revolltohet. Nė qoftė se ndonjė njeri, cilido qė ai tė jetė, nė xhennetin hyjnor dhe nė kopshtet e xhennetit ia del nė krye qė ta arrijė ndėrgjegjen, atėher ai revoltohet dhe e ngre zėrin kundėr tė gjitha atyre gjėrave qė aty nuk janė, por qė do tė duhej tė jenė. Ky ėshtė ligj i njerėzimit.

Sot mundemi tė vėrejmė se arti i Lindjes ėshtė i revoltuar kundėr humanizmit tė Greqisė e tė renesansės, i cili ishte i orientuar kah kėnaqėsitė, duke i shfaqur mė kėtė rast bukuritė e natyrės, vėllimin dhe vijėn e trupit tė njeriut, bukuritė e njeriut dhe ngecjet nė kornizat e objektivitetit dhe tė realitetit. Pėrveē ndaj filozofisė dhe mirėqenies sė njerėzve tė sotėm, revolta gjithashtu u shfaq edhe kundėr prangave tė objektivitetit dhe vėrshimit tė vetvetes nga rehatitė e padobishme, e nga ana tjetėr me qėllim tė gjetjes sė vazhdimėsisė sė qenies njerėzore.

Realizimi e nėnkupton mbetjen brenda kornizave tė asaj qė ekziston. Kjo paraqet njė ngecje nė vetė njeriun qė nuk e godet rebelimin. Ngjashėm me kėtė, idealizmi ėshtė tradhti ndaj njeriut real e tė vėrtetė.

Krahas filozofisė dhe qenies sė sotme njerėzore, arti ėshtė edhe bartės i pėrhershėm e revoltės sė kėtillė kundėr natyrės dhe objektivitetit. Ai ėshtė bartės i pėrhershėm i vetė zbulimit tė njeriut dhe i lulėzimit tė mundėsive tė tejkaluara, si dhe i atyre qė e tejkalojnė mendjen dhe logjikėn njerėzore.

Pėrkundėr artit tė sė kaluarės, arti i sotėm nuk ėshtė vetėm njė zbavitje, por ai ndėrton diē mė tė lartė se ē’ėshtė qenia njerėzore dhe njerėzimi. Ai ėshtė njė mision dhe njė e vėrtetė e pamohueshme. Sipas Meterlingut,”Kur Zoti i krijoi tė gjitha, Atij i erdhi radha edhe te njeriu. Pastaj Ai u ndal dhe krijimin e la nė duart e njeriut”. Qenia njerėzore krijuese e nėnkupton artistin, i cili gjatė kohės qė krijon ėshtė nė gjendje qė tė heqė dorė prej ēdo gjėje dhe pastaj me kretivitetin e tij ai krijon vepra artistike, ai vajton, pėrpiqet, si dhe shpreh dhe ndėrton vetveten. Qenia njerėzore bėhet krijuese dhe ndėrtuese e vetvetes dhe atė deri nė atė masė sa qė arti i saj fillon ta pėrfshijė nė vete edhe ndjenjėn e humanitetit tė saj, por jo nė kuptimin e diturisė apo tė zejes.

Ku gjendet sot arti, i cili si mision pėr njerėzimin e merr formėn e filozofisė borgjeze tė argėtimit? Ai ėshtė nė parajsėn qė borgjezia deshti ta ndėrtojė mbi tokė, dhe e cila pėrbėhej nga tė ngrėnat dhe kėnaqėsitė e mbetura nė parajsė. Pėr ta konsideruar artin si njė formė tė kėnaqėsisė, si njė veprimtari tė tejkaluar dhe si njė reliev nga jeta e egėr industriale, atėher do tė duhet qė kėto kuptime tė ulta t’i mvishen veprimtarisė mė tė shejntė, e cila ka shėrbyer si argėtim, kurse nga ana tjetėr vendin e ka nė duart e krijuesit, mu ashtu siē u vulos edhe pejgamberia.


copyright © dielli.net. All rights reserved.
Tekstet e prezentuara domosdoshmërisht nuk përfaqësojnë politikën e redaksisë të dielli.net!